Sovietmečiu statytų masinės gamybos blokinių daugiabučių kiemai išsiskiria savo sinteze tarp gamtos ir miestietiškos kasdienybės. Žalias plotas informantų buvo suvokiamas kaip duotybė, neatsiejama nuo sovietmečio laikų kiemo. Informantas Paulius, vaikystę praleidęs Žirmūnų mikrorajone, dalinosi, jog žalios erdvės kieme buvo gana įprastas fenomenas: „Standartiškai būdavo gėlynai, darželiai, krūmynai, alyvos. Vaikystėje buvo aplink namą susodinta nemažai medžių.“ Daugiausiai informantų akcentuojamas buvo žalias plotas prie pat ar aplink namą. Paulius pasakojo, jog: „Iš vienos namo pusės po langais augo alyvų krūmai susodinti, jiems priežiūros reikėjo nedaug. Iš kitos pusės, kur įėjimas į laiptines būdavo ar gėlių darželiai, ar gražiai apkirpti krūmai, kad neuždengtų šviesos.“ Šį aspektą taip pat pamini Lazdynų mikrorajone augęs Kęstutis: „Šalia namo tam tikras plotas buvo gėlynai“, bei Karoliniškėse augusi Rima B.: „Kiekviena moteriškė, pirmo aukšto gyventoja, aplink savo langus apsikapstydavo“. Lazdynų mikrorajono gyventojos kaimynės Rima ir Janina pasakojo, jog „buvo ir eglučių pasodinta, buvo sidabrinės. Buvo gyvatvorė. Dar vyšnių buvo čia, augo. Buvo prie kiekvieno įėjimo iš abiejų pusių apsodinta“. Mąstydami apie šį savanorišką žaliojo ploto puoselėjimą, informantai tai siedavo su naujai atsikėlusių gyventojų kaimiškomis šaknimis. Gėlynai po langais buvo minimali ankstesnės gyvensenos išraiška. Kaip pasakoja Kęstutis: „Mano tėveliai, arba tie gyventojai, tuo metu buvo jauni ir tuo metu turėjo energijos daug, jie neseniai buvo asimiliavęsi į didmiestį, sakykime taip, daugelis iš savo kaimiškųjų vietovių, todėl, aš įsivaizduoju taip, jie norėjo keisti namą, puoselėti aplinką, na aš kalbu apie Lazdynų mikrorajoną, bet tuo pačiu ir Vilnių. Aš manau, kad tikrai pas juos buvo daug tokios pozityvios energijos, kad visa tai išlaikyt, tą visą grožį ir tą naujumą.“

 

Informantų pasakojimuose taip pat dažnai minimi kiemuose ar netoliese augę medžiai bei akcentuojama jų svarba. Kaimynės iš Lazdynų įvardino, jog „ten, kur dabar mašinų aikštelė, anksčiau būdavo daug medžių“. Kęstutis prisiminė, jog namas, kuriame gyveno, „buvo šalia miškelio, tas pridavė nemažai žavesio“. Gyventojai itin tausojo bei vertino medžius kiemuose. Žalios erdvės puoselėjimui buvo organizuojamos įvairios akcijos. Paulius įvardina: „dalyvaudavom medžių sodinimo akcijose, tai kieme vis padaugėdavo medžių“. Itin artimas ryšys su aplinka išryškėja Lauros pasakojime: „Atsimenu, kai ėjau į mokyklą, reikėjo nupiešti geriausią vietą pasaulyje ir aš piešiau beržą, kur auga prie pat tos didžiulės gatvės, kuria važiavo belekiek mašinų. Ir mano motina niekaip negalėjo suprasti kaip man tokia vieta gali būti mieliausia ir gražiausia, ir kodėl ją nupiešiau.“

 

Žaliųjų erdvių bei medžių apsuptyje buvo ir namų gyventojams skirtos viešosios erdvės, kuriomis siekta pagyvinti kiemo gyvenimą. Informantas Paulius piešia tokį kiemo vaizdą: „Standartiškai prie namų buvo nedidelė vaikų žaidimų aikštelė su smėlio dėže ir keliomis sūpynėmis, būtinas  atributas – metaliniai rėmai ant kurių žmonės džiaudavo rūbus, daužydavo kilimus“. Šis vaizdinys skirtingomis formomis persipina per beveik visus pokalbius su informantais. Štai kaimynės iš Lazdynų įvardino, jog jų kieme „būdavo smėlio [dėžė], buvo geležinis gaublys, <...> būdavo džiovinti drabužius tie geležiai pastatyti“. Kiekvienas šių elementų suteikdavo kiemui tam tikrą funkciją, vis pagyvinant šio gyvenimą. Informantų kiemų išdėstyme svarbus aspektas yra ir automobilių parkavimo aikštelė. Informantas iš Žirmūnų įvardija, jog „prie namo buvo nedidelė mašinų stovėjimo aikštelė, 12–14 mašinų“, o Laura iš Naujininkų teigia, jog „prie namo beveik nebuvo mašinų, gal nebent keletas, beveik visiškai tuščia parkavimosi aikštelė“. 

 

Kai kurie iš informantų akcentuoja kiemo viešųjų erdvių apleistumą. Laura teigė: „buvo kažkokios sugriuvusios sūpynės, sulaužytos, balansinės. Buvo smėlio dėžė, kurioje smėlis niekada nepasipildydavo ir daugiau nieko nebūdavo“. Panašų požiūrį atliepė ir Paulius: „Kol aš buvau vaikas, [žaidimų aikštelės įrenginiai] gedo, gedo, gedo, kol galutinai sugedo, iš to galima sakyti, kad jais niekas nesirūpindavo. Kas kelis metus jie būdavo kažkiek padažomi, kad neatrodytų labai surūdiję, tuo viskas ir pasibaigdavo“.

​​