Kaip jau buvo užsiminta kitose dalyse, mūsų pašnekovai pastebėjo drastišką bendravimo būdų ir intensyvumo pokyčius.

​

Dabartiniai vaikai gyventojų matomi kaip daug mažiau laiko leidžiantys kieme ir bendrai lauke, vietoje to besinaudojantys naujosiomis technologijomis neišeinant iš namų. Priežasčių tam įvardijama skirtingų, tačiau jos retai siejamos su pačiu kiemu ar pakitusia jo aplinka. Pavyzdžiui Paulius iš Žirmūnų svarsto, kad toks vaikų gyvensenos pokytis susijęs su griežtesne tėvų kontrole mūsų laikais: „matyt yra didesnis rūpestis vaikais, daugiau juos prižiūrėti <...> kažkaip mažiau paleidžia į kiemą vienus be priežiūros“, o Janina visgi pagrindinį vaidmenį čia skiria kompiuteriams: „dabar to ir jaunimo – kaip ir yra, bet jo beveik nesimato lauke taip <...> nu kažkaip jų kitas dabar jau bendravimo būdas. Mes anksčiau visą savo laisvą laiką praleisdavom lauke... o dabar kompiutery“.

​

Tarp suaugusiųjų, palyginus su sovietmečiu, pastebimas silpnesnis ryšys su kaimynais ir bendruomenės irimas: beveik nebešvenčiamos bendros šventės, mažiau tarpusavio pagalbos apraiškų, rūpinimosi vieni kitais ir bendra gyvenamąja aplinka – visu tuo, ką gyvenantys Vilniaus sovietmečio daugiabučiuose gali matyti kasdien aplink save. Kęstutis pažymi, kad „žmonių bendravimas, santykiai, aš manau, buvo daug artimesni, daug šiltesni nei dabar yra“, o Rima paminėjo ir konkrečią, bet tik vieną iš daugelio, to apraišką: „Toli neeisim, net jeigu greitoji atvažiuoja ar kokia bėda, tai anksčiau pasisiūlydavo kažką padėti, pagelbėti, dabar jau reikia eit prašyt ir tai ne kiekvienas padės.“