Informantės Rimos B. patirtis Karoliniškėse panaši į Pauliaus jausmu, kad visi kieme pažįstami, sako buvęs „kaimyniškumas“. Rimos manymu draugystės tarp vaikų formuojasi lengvai, nepriklausomai nuo vietos ar laikmečio, vaikams rasti bendrą kalbą ar veiklas visuomet lengva. Ji pastebi, kad sovietmečiu vaikai kieme leisdavo itin daug laiko, todėl ten ir kurdavosi draugystės ryšiai.

 

Rimai įsiminusi architektūrinė detalė – suoliukai prie laiptinių: „Iš mano prisiminimų dar kas buvo ypatingesnio, kai būna dvi tokios laiptinės, prie laiptinių durų, tam tambūriuke tokiam, būdavo suoliukai. Ten arba mamos su mažais vaikais, arba močiutės sėdėdavo. <...> Kaimyniškumas buvo, visi vieni kitus pažįsta, ten to močiutė vaiko, ano močiutė vaiko, tai vat tie suoliukai toks įsimintinas dalykas. Tokį jaukumą iš tikrųjų kuria.” Šiuo atveju pasimato architektūrinio sprendimo įrengti suoliukus sąryšis su socialiniais santykiais. Vietos, kur galima prisėsti, įrengimas kuria jaukumą santykyje su kaimynais – dažnai matomi ant suoliukų sėdintys žmonės darosi vis labiau pažįstami. 

​

Informantė sako, kad visada malonu sutikti vaikystės draugus, kadangi bendravo su panašių socialinių grupių žmonėmis (mini, kad jos ir jos draugių tėvai buvo išsilavinę – dėstytojai, architektai). Rima santykį su kaimynais aiškina nebūtinai kaip draugystę, bet kaip draugiškumą. Su keliais vaikystės draugais Rima palaiko santykį iki šiol, bet kada gali pasiskambinti, pasikonsultuoti.