Vaikštinėdami po Lazdynus su informantų paieška mintyje, pamatėme idilišką vaizdą – dvi saulės atokaitoje pro balkonus besišnekučiuojančias kaimynes. Popietę Rima ir Janina grožėjosi prie balkonų sužydėjusiais savo gėlynais. Negalėjome jų neužkalbinti. Rima nuo pat gimimo gyvena daugiabutyje, atmintyje išliko kaimynų draugiškumas, artumas, prasidėjęs vaikystėje kartu visiems kiemo draugams einant į mokyklą, organizuojant spektaklius jaunesniems kiemo draugams, besitęsiantis ir suaugus, kartu švenčiant šventes. Informantė pasakoja, kad daugiausiai bendravo su laiptinės kaimynais, nors pažinojo ir kitų laiptinių gyventojus. Su kaimynais švęsdavo gimtadienius, pasitikdavo naujuosius metus, kaimynais visuomet pasitikėjo, nebijodavo palikti namų raktų, esant reikalui, žinojo, kad šie pagelbės bėdoje. Moteris pamena vaikystėje, kol mama buvo darbe ją priglaudusius ir prižiūrėjusius kaimynus. Rima pasakoja apie kaimynų susibūrimus: „Prisimenu pas mus čia ketvirtam aukšte gyveno kaimynas, tai jisai grodavo akordeonu, susirinkdavo pas mus, pas mano mamą trečiam aukšte, tai vat, kažkokie gimtadieniai, ar naujus metus būdavo šventėm, iš penkto aukšto būdavo, tiesiog susigrupuodavom, trupučiuką būdavo toks kitoks.“

Rima pažymi namo kaimynų artumą, draugiškumą, nuolatinį bendravimą. Tai nebūtinai draugystė – kaimynystė gali būti ir savita santykių kategorija. Paklausta kuo kaimynystės jausmas skiriasi nuo draugystės Rima sako: „susitinki žmogų, jis švelniai su tavim šneka, užkalbina, paklausia vis tiek: „kaip gyvenate“, „kas naujesnio“. Kažkaip tai būdavo ir šventės, ir palinkės, ir susitiks, dabar, duok dieve, pasako „labas rytas“ arba „laba diena.“ Kaimynų santykis, pagal Rimą, turėtų būti gilesnis nei tik pasisveikinimas – tai toks nuoširdus rūpėjimas.

​

​

​