Vienas ryškiausių akistatos su Kitu klausimų kieme buvo etniškumas. Daugiausiai minima etninė grupė sovietmečiu, žinoma, buvo rusų tautybės žmonės, Rima B. dalinosi: „rusų kalbą išmokau, man toks jausmas, kieme ir aš nežinau kodėl.“ Nors dažnai buvo supami rusų tautybės žmonių, visgi informantai pasidalino į dvi stovyklas: tie, kurie kiemo erdvėje net nematė etninių skirtumų, bei tie, kurie konfliktavo tarpusavyje. Kęstutis pasakojo, kad „nuo pat mažumės mokėdavom tą ir kitą kalbą, tai yra rusų. Kažkaip [draugus] pagal pomėgius atsirinkdavom.“ Panašiai kalbėjo ir Laura sakydama, kad „mes visi kalbėjom rusiškai... o kitų tautybių nebuvo pas mus (juokiasi). Buvo kas kalba rusiškai, o tautybės nesvarbu.“ Atrodo, kad dalis vaikų, leidžiančių laiką kieme, nelabai paisė etninių skirtumų, santykio su kitokumu net nematė, visi atrodė vienodi. 

 

Tačiau čia išsiskiria dalis informantų, pasakojusių visai kitokią istoriją. Paulius dar mokyklos laikus atmindamas prisimena: „Gyvenau prie tokios dislokacinės vietos tarp rusų ir lietuvių mokyklų ir būdavo, iš tiesų, nemažai konfliktų nacionaliniu klausimu, nes dažnai iš rusų mokyklos prisikabinėdavo prie lietuvių vaikų ir jiems duodavo stipriai į galvą. Tai tada, aišku, reikėdavo organizuotis lygiai taip pat lietuvius, kad duoti tiems paties rusams irgi į galvą.“ Tokio pačio pobūdžio patirtimi dalinosi ir Karoliniškių mikrorajone užaugusi Rima B: „Pas mus būdavo tokie susistumdymai, susinedraugavimai su rusakalbiais vaikais. Mes susikirsdavom einant į mokyklą. <...> Rusiukai eidavo į mūsų pusę, o mes į priešingą ir mes susitikę, būdavo, kad susistumdom kartais. Ir būdavo tokių keistų konfliktų, kartais net labai nemalonių, kad tarkime eina ir stumia tave specialiai. Tokių susidaužymų.“ Pasidomėjus, kokia gali būti gilesnė tokių konfliktų priežastis, informantas Paulius teigė paprastai: „Tu lietuvis, tu gavai į galvą – tu rusas, tu gavai į galvą. Girdėjai, kad ruseliai primušė lietuvius, tai automatiškai eini tų pačių gaudyti. Susirenki iš kelių kiemų ir eini gaudyti tų, kurie puolė, kad jiems duoti grąžos.“ Atrodo, kad žmonės net nežinojo, kiek trunka konfliktai, nuo ko jie prasidėjo ir kada jie baigsis – viskas atrodė kaip normali kiemo dinamika.

 

Kiek mažiau, bet egzistavo ir sandūros su kitomis etninėmis grupėmis. Rima B. pasakodama apie savo namo gyventojus bei žmones, su kuriais susidurdavo kieme, kalba: „visi kas antrą aukštą buvo rusai ar rusai pusiau lenkai. Pas mus nebuvo jokių čigonų, nieko, bet tie... net nepasakyčiau, kad tikrieji Vilniaus lenkai, tikrieji Vilniaus lenkai net ne taip atrodo.“ Nors kultūrinė įvairovė ir egzistavo, bet dažnu atveju tai nesukeldavo didelės akistatos, mat kitos etninės grupės gyvendavo pavienės ar būdavo gerai asimiliavusios į visuomenę. Kaimynės Rima ir Janina pasakoja, kad aplink jas gyveno nemažai žydų, viena iš jų vėliau gyvenime ir butą nusipirkusi iš žydų tautybės žmogaus, bet „tautybių skirtumų nebuvo. Nelabai ten buvo, kad tu ten lietuvis, tu lenkas, tu rusas, o ketvirtas – žydas.“ Nors vieni teigia, kad tiesioginės akistatos su kitomis etninėmis grupėmis nebuvo patyrę, visgi tam tikri visuomenėje jau daugelį amžių egzistavę mitai vis tiek gyvavo tarp žmonių. Laura pasakodama apie savo mamą teigia, kad ši buvusi „tokia panikierša, kad mane pagrobs. Ji tikrai tikėjo, kad žydai vaikus įdeda į dėžę ir paleidžia nuo kalno, macams po to kraują naudoja. Apskritai, kad čigonės vaikus vagia.“

 

Taigi, vienas iš santykių su Kitu kiemų erdvėje yra paremtas etniniu pagrindu. Visi informantai pritarė, kad rusų kalba ar tam tikri kultūriniai elementai buvo išmokti praktiškai natūraliai, be jokių pastangų, bet pats santykis su rusų tautybės žmonėmis skyrėsi. Vieniems tai buvo nereikšmingas faktas apie žmogų, kuris nedarė jokios įtakos santykiui, tačiau kiti buvo įsitraukę į etniniu pagrindu grįstus konfliktus. Santykiai su kitų tautybių žmonėmis buvo kiek silpnesni, ne visi teigė išvis egzistuojant kitataučius jų kiemo aplinkoje. Apie didesnius konfliktus ar akistatas nekalbėjo niekas, gajūs buvo tik seni stereotipai.