KIEMAS SOVIETMEČIU
Kodėl „gyvenimas ir mirtis“?
Lazdynų kiemo gyventojas, projekto autorių nuotr., 2023
Reziumuojant visą pasakojimą apie sovietmečiu statytų daugiabučių kiemų raišką tada ir dabar, pasirinkome „gyvenimo ir mirties“ metaforą. Ji nurodo į bemaž garsiausią ir įtakingiausią XX a. veikalą apie miestų planavimą – 1961 m. Jane Jacobs knygą „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“. Joje autorė kritikuoja modernistinį 1950-ųjų planavimą, kuris JAV miestuose grasina sunaikinti įsišaknijusias kvartalų vietines bendruomenes ir jų unikalų „kaimo mieste“ gyvenimo būdą.
Mūsų tyrinėjamu atveju jau patys modernistiniai mikrorajonai, kurių analogams JAV priešinosi Jacobs, pirma išgyvena pakilimą, bet po nepriklausomybės – ryškų nuopuolio procesą. Kiemai, kurių erdve gyventojai dalinasi savo kasdienėms veikloms, stipriai pasikeičia – tačiau labiau socialinio gyvenimo prasme, nei fiziškai. Nors dėl augančios automobilizacijos ir sumažėja laisvos vietos įvairioms veikloms kiemuose, juose ir daugiabučiuose dar galėtų sutilpti ir kaimyniškas rūpestis savo aplinkinių reikalais bei sveikata, savitarpio pagalba, pasireiškianti kaimynų vaikų priežiūra ar unikalių daiktų skolinimu, bendruomeniškumo jausmo pilnos šventės įamžinant svarbų įvykį kaimyno gyvenime, nuolatinis vaikų buvimas kieme tarp bendraamžių.
Tačiau nors ir ne visada absoliučiai griežtai ir vieningai, mūsų apklausti pašnekovai dalinasi jausmu, kad toks socialumas liko praeityje. Kiemams pakitus nedaug, kaimynystės pobūdis pakito smarkiai. Ir kaip ryškėja iš interviu, tai ne vien tik architektūros ar išplanavimo, bet visuomenės įtaka. Dalis informantų tai aiškina atėjusia kitokia, kapitalistine santvarka, kurioje gausu nepastovių nuomininkų ir ryškesnė socialinė atskirtis, kiti užsimena apie neišvengiamas technologijų atnešamus pokyčius į socializacijos ir komunikacijos būdus.
Šiuo tyrimu norėjome parodyti, kokie kiemai ir gyvenimas juose buvo sovietmečiu ir kodėl jų dabartinę padėtį galima vadinti „mirtimi“. Remiantis surinkta medžiaga, siekiame į diskusijas apie sovietmečio mikrorajonus įnešti hipotezę, kad architektūra nors ir yra svarbus, tačiau nebūtinai pagrindinis veiksnys, lemiantis erdvėje besireiškiantį socialumą. Tad į priekaištą, kad sovietmečio daugiabučių kiemai yra „mirę“, nes buvo prastai suprojektuoti, norėtume atsakyti, kad problema yra daug gilesnė už pačius kiemus – mat kadaise jie buvo gyvi.