Informantas Paulius, prisimena vaikystę Žirmūnuose. Jo šeima gyveno name, skirtame spaustuvių darbuotojams, todėl visi nuo pat pradžių buvo jau pažįstami. Informantas pasakoja, kad jautėsi patogiai, bet kada galėjo užeiti pas bet kurį kaimyną į svečius šiaip pasibūti ar su kokiu reikalu.

​

Paulius prisimena: „Tuo labiau dar tą bendravimą skatino tas dalykas, kad tarybiniais laikais ne visi žmonės turėjo laidinius telefonus apskritai, tai jeigu reikėjo kaimynams kam nors paskambinti, tai mes turėjome telefoną, tai dažnai pas mus ateidavo iš kitų butų, kad paskambinti, kažką tai sužinoti, pasakyti.“

Interpretuojant šią istoriją, galima sakyti, kad kartais bendravimas radosi iš sunkumų, trūkumo, per dalijimąsi tuo, kas turima. Kaip ir kiti informantai, Paulius pasakoja apie kaimynų pagalbą prižiūrint vaikus.

 

Taip pat interviu metu iškilo prisiminimas apie lauktuvių kaimynams tradiciją sovietmečiu: „Lygiai taip pat kažkas tai kokių skanių pomidorų, agurkų raugintų, dar kažką tai atveždavo, tos šeimos, su kuriom bendraudavom atveždavo, pavaišindavo. Lauktuvės būdavo toks tradicinis dovanojimas, ypač tiems kaimynams, su kuriais bendraudavom.“

 

Pauliaus atveju vaikystės draugystės iki šiandien neišliko, vis dėlto, pastebima, kad visada smagu sutikti pažįstamus žmones iš vaikystės kiemo, pasikalbėti, išgerti kavos.

​

​