Štai informantas Kęstutis, kaip ir Rima augęs Lazdynuose, pažymi, kad vaikystėje santykiai kieme formavosi labai natūraliai – pagal pomėgius, žaisti, pavyzdžiui krepšinį, netrukdė tokie skirtumai kaip tautybė. Draugystės formavosi randant bendrų pomėgių, o daugiausiai bendraudavo su klasės draugais iš to paties kiemo. Informantas pasakoja, kad sovietmečiu jautė didesnį bendruomeniškumą, draugiškumą. Jis pabrėžia, kad sovietinės sistemos nepalaiko ir mano, kad ji buvo bloga, tačiau kaimynų bendrystė tais laikais buvo labiau juntama. Kaip ir Rima, jis prisimena, kad kartu su kaimynais buvo švenčiamos šventės, kaip pavyzdžius išskiria gimtadienius, darbo pakeitimą. Kęstutis bendruomeniškumą sieja su tuomet naujai pastatyto rajono gyventojų amžiumi, visi buvo jauni, turėjo daug entuziazmo, vilties, energijos, o atvykę iš kaimo į miestą norėjo puoselėti aplinką, bendrauti su kaimynais. Informantas išskiria sovietmečiu egzistavuį paprastumo jausmą bendravime – pamena, kad bet kada, be įspėjimo galėjo užeiti pas kaimynus ir tai buvo visiškai įprasta. Taip pat, informanto manymu, sovietmečiu draugiškiau bendrauta tarp socialinių klasių, buvo mažiau „mandrumo“. Vėlgi, pažymima, kad nebūtinai kaimynų bendravimą buvo galima laikyti itin artimu, bet tam tikras draugiškumo jausmas jame buvo.

„Ne apie jaunystę mes kalbame, kai būna sako: „jaunas buvai ir viskas buvo gerai“, aš kalbu apie tuos tarpžmogiškuosius santykius, dabar tarytum vienas kito žmogus vengia. Savo burbuluose mes gyvenam, kas versle, kažkas darbe. Anksčiau kažkaip tai paprastai būdavo, kad ir mokytojas bendraudavo, nežinau, su inžinierium, statybininku, su santechniku, politikas bendraudavo su tuo pačiu mokytoju. Suprantat, kažkaip tai nebuvo to tokio, jie nebūdavo gal artimi draugai, bet tas bendravimas nuolat būdavo, mano supratimu, jisai šiltesnis.“

​

​