Visai nesunku pastebėti, kad sovietmečiu žmonėms kiemas reiškė daug. Galima rasti nemažai priežasčių kintančiam žmonių santykiui su kiemo aplinka, bet vienas iš esmingiausių vardiklių yra saugumo jausmas. Kiek žmonės anksčiau mąstė apie juos supančią aplinką kaip apie vietą galinčią kelti grėsmę pasakojo Karoliniškėse gyvenanti Rima B.: „kaip vaikai, tai tą priimdavom natūraliai: vyksta procesai ir vyksta, niekaip ten nereaguoji, bet dabar kai galvoji, tai nenorėtum tokių kaimynų“. Įdomu tai, kad daugumoje interviu buvo galima pastebėti disonansą tarp sovietmečiu juntamo didžiulio saugumo jausmo ir tik vėliau gyvenime atsiradusių gilesnių to interpretacijų. Paulius, gyvenęs Žirmūnuose, iš dabartinės perspektyvos mąsto apie sovietmečiu kieme mažai prižiūrimų vaikų jaustą laisvę kaip perdėtą: „Mes tiesiog neturėjome realios informacijos apie nusikalstamumą. Lyginant statistiką, ypač pagal Sovietų Sąjungą, tai nusikalstamumas buvo pakankamai didelis, buvo pakankamai daug ir lytinių nusikaltimų, ir smurto prieš vaikus buvo iš suaugusių pusės, bet mes šito dalyko tiesiog nežinodavom. Karts nuo karto ateidavo žinia, kad kažkur kažkas nutiko, bet nebuvo taip gražu kaip dabar dauguma žmonių prisimena, kaip tais laikais viskas buvo gerai, kaip viskas saugu.“ Nors lygiai taip pat mąstydamas apie save sovietmečio aplinkoje atmena kiemą, daugiaaukščio namo aplinką kaip visiškai grėsmės nesuteikiančias erdves: „Visi visus pažinojo, kaimynai, bendradarbiai žinodavo. Jei kaimyno vaikas susirgdavo ir niekas negalėdavo prižiūrėti, tai kas kažkiek laiko ateidavo kuris nors kaimynas, ar kuris yra pensininkas, ar kuris tuo metu nedirba, kitoj pamainoj turi dirbti – užeina, pažiūri, pasirūpina. Iš tos pusės saugumo jausmas buvo labai didelis.” Tai galbūt tuo metu aplinka buvo matoma kaip grėsmės nekelianti erdvė dėl kiemo ar namo bendruomeniškumo, erdvės, kurioje dauguma buvo pažįstami ir mažai kas įkrisdavo į Kito kategoriją. Dalis informantų jautė, kad sovietmečiu kiemai buvo gyvesni, juose egzistavo žymiai daugiau socialinių ryšių ir noras būti juose bei saugumo jausmas ėjo kartu. Žirmūnuose gyvenanti Rima nostalgiškai pasakojo, jog „anksčiau ir durų nebijodavom palikt nedarytų ir dviratį palikdavom, ir niekas nepaimdavo“. Paklausta, kodėl nebijojo vagių ar užpuolikų, informantė pradėjo svarstyti, kad galimai žmonės buvo baisiai išgąsdinti represijų, lagerių. Panašios nuomonės laikėsi ir Kęstutis: „aš galvočiau, kadangi ta šalis buvo tokia policinė. Kiekvienas skųsdavo ir panašiai, tai aš kaip vaikas nejaučiau jokių rizikų. Naktimis nesišlaisčiau, tai bent jau savo kieme jokios rizikos, grėsmių nejutau.“

 

Kalbant apie norą leisti laiką kieme, galimybę palikti vaikus vienus žaisti kieme – saugumo jausmas yra labai svarbus. Informantai prisimena savo kiemo ir namo aplinką kaip itin saugią erdvę, kurioje buvo galima ramiai leisti laiką žinant, kad tave supa pažįstami žmonės. Jau iš dabarties pozicijos reflektuodami informantai vardija priežastis, kodėl toks jausmas galėjo egzistuoti: vieni teigė, jog sovietmečiu egzistavusios represijos baugino visuomenę ir neleido nusikalsti, kiti kalbėjo apie neviešinamas nusikalstamas istorijas.