Neabejotinai daugiausia laiko daugiabučių kiemuose praleisdavo vaikai. Kol suaugę kiemu naudodavosi tik namų ruošos darbams arba grįžę iš darbo, vaikai kiemuose praleisdavo didelę dalį savo dienos. Informantės Lauros atveju: „Laikas kieme buvo iki „Labanakt vaikučiai“, tai reiškia iki aštuntos vakaro.“ Aptariant kiemą iš vaikų perspektyvos, itin svarbus aspektas – žaidimai, kuriuos vaikai žaisdavo lauke. Informantų pasakojimuose išryškėja „klasika“ tapę vaikų užsiėmimai, kurie dominuodavo sovietmečio kiemuose. Tarp šių informantai įvardino: kvadratą, „Bulvę“, gaudynes, slėpynes, žaidimus smėlio dėžėse, „tuktuką“, šokinėjimą su gumyte, „Klases“, „Šeimą“. Vaikai taip pat išradinėdavo ir savitus laiko leidimo būdus. Išradingumą ir vaizduotę neretai paskatindavo nuobodulys, vyravęs ne tik pačioje santvarkoje, bet ir daugiabučių kiemuose. 

 

Vaikai dažnai kūrybiškai išnaudodavo viešąsias kiemo erdves, pakeisdami jų funkcijas. Štai, pavyzdžiui informantų minėti skalbinių ir kilimų rėmai, pasakojimuose išsiskyrė savo daugiafunkciškumu. Kaip pasakojo informantas Paulius: „vakarais, kai rūbų nebūdavo, tai šitoje vietoje žaisdavome tinklinį arba naudodavome rėmus kaip futbolo vartus“. Informantė Laura pasakojo apie žaidimus prie kieme buvusios „elektrinės“: „Mes žaisdavome prie elektrinės, būdavo toks kampu aptvaras, turėklas, ant jo pasidėdavom lentynas – tai ten būdavo mūsų parduotuvės prekystalis ar bibliotekos išdavimo punktas. Iš akmenukų ir popieriukų gamindavomės pinigus.“ Vaikai taip pat išradingai savo žaidimams pritaikydavo ir gamtinę aplinką. Kęstutis pasakoja: „Miške iš kelių medžių pasižymėdavome vartus. Tai būdavo mūsų futbolo aikštelė, kurią mėgo visi kaimyniniai kiemai. Iš to infrastruktūros skurdumo, patys sukurdavome žaidimų erdves.“

 

Nuobodulys vaikų tarpe paskatindavo ir gana pavojingus užsiėmimus. Paklaustas apie veiklas kieme, informantas Paulius įvardina: „Gaudynės, slėpynės, laistymasis vandeniu, peilio mėtymas į žemę ir visi negeri dalykai – visi sprogdinimai. Viskas buvo praeita. Ir visokių raketų, bombelių leidimas į dangų, nes fejerverkų nebūdavo.“ Pavojingų veiklų sąrašą papildo Laura: „Prisigalvodavom iš nuobodulio tokių dalykų, kur, nu nuoširdžiai... Iš parako darydavom juosteles... Kaip mes išgyvenom, tai čia klausimas.“

 

Kartkartėmis, ypač tamsiuoju metų laiku, vaikai persikraustydavo žaisti į laiptines ar kitus daugiabučių užkaborius. Laiptinė buvo suvokiama kaip namų ir kiemo sintezė, tik be atšiaurių lauko sąlygų. Kaip pasakoja bendrabutyje Naujininkuose augusi Laura: „Laiptinėje erdvės būdavo: centrinė patalpa būdavo ir tada ilgas ilgas koridorius, kaip pakilimo takas. Tai mes toje erdvėje ir duodavomės. Mums tik buvo draudžiama duotis tarp aukštų, nes ant laiptų galima užsigauti. Tos pačios gaudynės, slėpynės, „tuktuk“ žaidimai, „namai“, „vaistinės“, „parduotuvės“. Nors laiptinės savo erdvine speficika žaidimams nebuvo pritaikytos, vaikai prie šių greitai priprasdavo ir kiemo gyvenimas laiptinėse tęsėsi be didelių skirtumų. 

Tą patį galima pasakyti ir apie namų rūsius. Kęstutis prisimena: „kiekviena laiptinė turėdavo rūsius, tai tuose rūsiuose su laistytuvais laistydavom vieni kitus“. Rima iš Lazdynų pasakoja, jog rūsyje užsiimdavo net kūrybine veikla: „spektaklius darėm. <...> buvo rūsyje toks kambariukas, kur vykdavo susirinkimai kažkada. Tai va ten mes darydavom, pirmininkas mums duodavo raktus, ir mes darydavom spektaklius jaunesniems vaikams.”

 

Bendrai, besikeičiant metų laikams, atitinkamai kito ir vaikų laiko leidimas kieme. Vaikai stengdavosi išnaudoti bet kokias sąlygas ir bet kokį klimatą. Kaip pasakojo Paulius: „Pavasariais, kai būdavo didelės balos tai darydavomės laivelius, ir žaisdavome balose su laiveliais. <...> Kai sniegas, standartinė veikla būdavo pilys, besmegeniai, sniego gniūžčių žaidimai, organizuodavomės su rogutėmis. [Šiaurės miestelyje] būdavo labai geros trasos, pakankamai statu būdavo, ir labai gerai su rogėmis važinėti“. Tam antrino ir Rima iš Karoliniškių: „visi vaikai su visomis įmanomomis priemonėmis leisdavomės nuo kalniuko ir ant lentų, ir visokių tų padėkliukų, ir rogių“. 

 

Esant tinkamoms sąlygoms vaikai išradingai išnaudodavo ir automobilių stovėjimo aikšteles. Kęstutis pasakoja: „Žiemą kadangi tų automobilių nebūdavo tiek daug kiemuose, <...> kiemai būdavo praktiškai tušti, tai žiemą netgi sugebėdavom išsilieti ledą ir ten žaisti ledo ritulį.“ Žiemos vaikams būdavo nemažiau svarbios nei vasaros. Įstrigę nuobodybėje, vaikai buvo priversti pasitelkti savo vaizduotę ir tokiu būdu nuspalvinti savo laisvalaikį. Vaikams linksmintis kieme nesutrukdė riboti resursai, kaip minėjo informantas Kęstutis, „kiemo zoną susikurdavo patys“.